Sveiki atvykę į saulėtąjį Maroką
Čia dienos prasideda nuo šiltų saulės spindulių, šviežių vietinių pusryčių, pasikalbėjimų su vietiniais, smagaus chaoso turguje ir šypsenų iš nepažįstamų.

Mano kelionės visada buvo daugiau nei tik maršrutai ar nuotraukos. Jos buvo apie ieškojimą – kas aš, ko man reikia, kur jaučiuosi savimi.
Ir kai radau surfą ir Maroką radau atsakymus. Tai įrankis, kuris padeda paleisti baimes, išeiti iš komforto zonos, pasitikėti savimi ir gamta.
Tai buvo netikėta, bet stipri meilė iš pirmo žvilgsnio: vandenynas, bangos, surfas, saulėlydžiai ant stogo, paprastas, bet gilus gyvenimo ritmas. Surfas iškart tapo man daugiau nei sportas - tai buvo terapija, savęs pažinimas, buvimas čia ir dabar. Vėliau, gyvenant Australijoje, ši meilė tik sustiprėjo.

Šiandien aš noriu dalintis ta patirtimi su kitomis - ypač moterimis,
kurios galbūt jaučiasi pavargusios, pasimetusios, ar tiesiog nori kažko daugiau. Mano stovyklos nėra tik apie surfą - jos apie bendrystę, drąsą, juoką, tylą, vidinį augimą, apie išėjimą į pasaulį ir grįžimą į save.
TAGHAZOUT
Dažnai girdime daug stereotipų apie Maroką. Su kai kuriais gal ir galima sutikti, bet su dauguma - drąsiai ginčytis. O Taghazout, vieta, kur organizuoju stovyklas – tai visai kitoks pasaulis. Tarsi slaptas burbulas, oazė ant vandenyno kranto, mažas surferių kaimelis, kuris turi savo ritmą ir savo magiją.

Čia dienos prasideda nuo
šiltų saulės spindulių, šviežių vietinių pusryčių, pasikalbėjimų su vietiniais, smagaus chaoso turguje ir šypsenų iš nepažįstamų. Gatvėse matai banglentes, basas kojas, ramybę. Viskas kažkaip paprasta, bet tikra.

Gyvenimas čia lėtas ir tikras
Didžiausias dienos klausimas - „Kur šiandien bangos geriausios?“ O vakare, po dienos pilnos saulės ir vėjo, užlipi ant stogo, geri saldžią vietinę mėtų arbatą, girdi bangų ošimą, stebi vieną gražiausių saulėlydžių gyvenime, ir supranti - tu esi čia ir dabar. Visa kita lieka už nugaros.

Taghazout išmokė mane lėtumo, bendrystės, tikrumo
Čia žmonės tave priima plačiai išskėstomis rankomis - be klausimų, be įtampos, be kaukių. Kiekvienas šypsosi, padeda, kviečia prisėsti, pasikalbėti. Ir net jei atvyksti tik trumpam, čia jautiesi kaip namie.
Tai vieta, kur siela atsikvėpia
Ir kiekviena stovykla, kurią čia organizuoju, yra kvietimas patirti tą stebuklingą paprastumą kartu.






Stovyklautojos sako:
jog Marokas ir ši stovykla buvo lyg sapnas.



